Lietuvoje sparčiai įsibėgėja prekyba senoviniais daiktais, kai kuriose sendaikčių parduotuvėse galima rasti praktiškai visko: nuo senovinių papuošalų, indų servizų iki įspūdingų žvakidžių, indaujų ir valgomojo baldo komplektų. Ir nors kai kurie mano, kad antikvariniai baldai yra gerokai pervertinami, tačiau jų paklausa kolekcionierių tarpe byloja, kad tai daiktai, kurie ne tik suteikia namų interjerui rafinuoto žavesio, bet ir turi išliekamąją vertę.

Antikvaras ir sendaiktis ne tas pats

Sendaiktis – senas daiktas, kuris yra nebetinkamas naudojimui arba paprasčiausiai „išėjo iš mados“ arba yra nebefunkcionalus. Kuo puikiausias sendaikčio pavyzdys – senas, nebenaudojamas rusiškas arbatinukas dar vadinamas „samovaru“, kuris prieš kelis dešimtmečius stovėjo praktiškai kiekvienoje virtuvėje, o šiandien kai kuriuose namuose atlieka interjero detalės funkciją.

Tuo tarpu, antikvariniai baldai ir daiktai turi didžiulę išliekamąją istorinę ir meninę vertę, todėl dažnai tampa kolekcionierių ir relikvijų medžiotojų taikiniu. Tai vienetiniai tuometinių menininkų šedevrai, kurie ir šiandien stebina savo prabanga, kruopščiu darbu ir nesenstančiu grožiu.

Baldai su charakteriu

Nors ir sako, kad ne šventieji puodus lipdo, bet tuometiniai, šiandien jau antikvariniai baldai buvo prieinami toli gražu ne kiekvienam mirtingajam. Tai buvo turto ir galybės simbolis, kuriais didžiavosi tik dievais save laikę didikai. Todėl kalbos apie masinę baldų gamybą būti net negalėjo, nes kiekvienas baldas privalėjo atspindėti jo šeimininko charakterį, padėtį visuomenėje ir žinoma turtus.  Kuo baldas prašmatnesnis ir įmantresnis, tuo jo savininkas galingesnis.

Neretai įmantriuose raižiniuose atsispindėdavo ir didikų dinastijos istorija. Šeimos herbas, legenda, garsiausios pavardės lyg ant popieriaus buvo išraižytuos balduose. Todėl nusipirkus antikvarinį baldą įsigyjate ir visą jo savininko istoriją. O tuometinių meistrų profesionaliai atliktas darbas gali būti drąsiai lyginamas su meno šedevrais.

Antikvariniai baldai tarnavo žmonėms ne vieną šimtmetį ir tinkamai prižiūrimi tarnaus dar ilgiau. Visa paslaptis glūdi natūralioje medienoje ir aukštos kokybės medžiagose, kurios buvo naudojamos baldų gamyboje. Tiesa, prasidėjus industriniam amžiui baldų kokybė suprastėjo, nes buvo naudojamos pigios medžiagos, kurios leido įsigyti baldus ir viduriniosios klasės atstovams. O visos klaidos ir brokas buvo slepiami po išoriniu blizgesiu ir ornamentais.

Kita vertus, viduriniosios klasės atstovai, norėdami išsiskirti iš pilkos minios, dažnai kreipdavosi į amatininkus, kurie tuo metu išgyveno sunkmetį, nes mašinos pakeitė rankų darbą, kad šie savo ruoštu pridėtu baldams savitumo ir originalumo. Todėl jei į antikvarinius baldus pažvelgtume per istorinę prizmę, būtų galima suprasti tuometinio laikotarpio savitumą ir visuomenėje sklandžiusią dvasią.

Kas buvo seniausiai užmiršta ir pamiršta, šiandien karaliauja ant aukštosios mados podiumo. Panaši situacija ir su antikvariniais baldais. Žmonės ieško kažko originalaus, nekomercinio ir siekia išsiskirti iš popkultūrinės industrijos, todėl atsisuka į senus, daug mačiusius, bet savitą žavesį išlaikiusios baldus. Tuo labiau, kad antikvariniai baldai visada ras vieta ir Viktorijos laikų interjere, ir retro stiliaus oazėje.