Visą žiemą gyvenau su mintimi, kad šaldiklis yra vieta, kur viskas „galbūt dar pravers“. Prikimštas jis buvo ne tik uogų, koldūnų ir kažkada dovanų gautų pyragėlių, bet ir visiškai mistinių pakuočių be etikečių. Šaldiklio duris atidarydavau greitai, it slapta žiūrėčiau į kokią nors gėdą keliančią paslaptį. O tada atėjo vasara, 30 laipsnių pavėsyje – ir supratau, kad mano šaldiklis… nėra pasiruošęs ledams!

Kai karštis spaudžia, noriu tik vieno – ledų, bet kur juos dėti?

Ledų norisi dažniau nei aš prisipažįstu net sau pačiam. O kai dar matau ryškiai pažymėtas akcijas parduotuvėse – praeiti pro šalį nebeįmanoma. Akcija ledams šiuo metu yra ne šiaip pretekstas pasilepinti, o reali galimybė pasiruošti ilgesniam laikui, ypač jei noriu sutaupyti. Bet… kur viską dėti?

Paaiškėjo, kad mano šaldiklis gyvena praeityje. Ten dar buvo vietos šventiniam kalakutui, neaiškiai uogienei ir seniems kukuliams, kurių niekas nevalgo. Ledų ten paprasčiausiai fiziškai netilptų. Taigi teko suimti save už sprando ir įjungti revizijos režimą. Bet visą laiką galvoje kirbėjo minti: „Juk dabar akcijos ledams praktiškai visose parduotuvėse…”

Šaldiklio generalinė: kaip aš tvarkiausi su savo šaltu chaosu

Pirmas žingsnis – išimti viską lauk. Kiekviena pakuotė turėjo atsakyti į klausimą: „Ar aš tave tikrai valgysiu šią vasarą?“ Jei atsakymas buvo „gal“, ji keliavo į atsisveikinimo dėžę. Suradau dalykų, kurie, tiesą pasakius, turėjo būti išmesti dar prieš metus. Atradau ir lobį – užšaldytą sriubą, kurią pamačiau tik todėl, kad išmečiau 2019-ųjų šaldytą tortą.

Antras žingsnis – pertvarkymas. Nusprendžiau vieną lentynėlę paskirti vien tik vasarai: ledams, vaisiniams šerbetams, ir net kelioms šaldytoms citrinoms limonadui. O kai jau turėjau erdvės – leidau sau pasinaudoti akcijomis, kurios dabar tikrai vertos dėmesio. Pasirinkau kelis skirtingus skonius (kiek gi galima tik vanilinius?) ir dabar jaučiuosi kaip žmogus, pasiekęs sušaldytą nirvaną.

Šiek tiek tvarkos, šiek tiek džiaugsmo – ir šiek tiek daugiau ledų

Dabar, kai grįžtu namo perkaitęs nuo miesto karščio, žinau, kad manęs laukia šaltas, gaivus džiaugsmas. Ne šaldytos pupelės, ne šaldytas svogūnų troškinys, o ledai. Ir geriausia – jie nebuvo brangūs, nes nusipirkau tada, kai buvo akcija ledams. Mano šaldiklis vėl kvėpuoja, aš džiaugiuosi, ir, prisipažinsiu, net jaučiu šiokį tokį pasididžiavimą.

O senieji šaldyti kukuliai? Jie iškeliavo ten, kur keliauja visi pamiršti šaldyti daiktai – į šiukšliadėžę. Ramiai ir be jokio ceremonijų. Jiems buvo metas.

Dabar belieka tik vienas klausimas: ar įmanoma paslėpti ledus taip, kad šeima jų neras? Kol kas mano bandymai su šaldiklio apačia buvo nesėkmingi – matyt, jie turi vidinį ledų radarą.