Daugelis kepėjų picas grupuoja į dvi kategorijas: itališkos picos (tikrosios picos) ir visos kitos picos. Klasikinės picos istorija siekia antikos laikus. Kai kurios kultūros, pvz., graikai ar finikiečiai, valgė paplotėlius, keptus iš miltų ir vandens. Jie buvo kepami ant karštų akmenų ir paskaninami įvairiais žalumynais bei prieskoniais. Toks patiekalas labai panašus į šiandien plačiai vartojamą itališką duoną „Fokačia“.

Istoriniai šaltiniai tvirtina, kad pirmą kartą sąvoka „pica“ nuskambėjo maždaug 997 metais Italijoje. Manoma, kad šis žodis kilo iš lotyniško atitikmens „picea“, kas reiškė duoną, keptą krosnyje. Vis dėlto šiandien mums žinoma pica atsirado tik viduramžiais. Tuo metu buvo pradėtas gaminti mocarelos sūris, kuris suteikė picai išskirtinio skonio. Šis sūris ir šiandien suvokiamas kaip vienas pagrindinių itališkos picos ingredientų. XVIII a. itališkoje virtuvėje atsirado ir pomidorai, kas leido netrukus išpopuliarėti ir picai. Tiesa, pirmiausia šiuo patiekalu mėgavosi skurdžiau gyvenantys žmonės, kadangi pica buvo nebrangi, bet maistinga. Iš tiesų, viduramžiais picos tešla buvo naudojama krosnies temperatūrai nustatyti, t. y. jei krosnis yra tinkamai įkaitusi, tuomet įmesta tešla per kelias minutes apskrusdavo. Į tokią krosnį buvo galima pašauti duoną ar kitus kepinius. Nebereikalinga iškepta tešla buvo parduodama arba atiduodama vargingai gyvenantiems miesto gyventojams. Laikui bėgant iškeptą tešlą buvo pradėta gardinti padažais, pipirais, pomidorais. Aukštuomenė pirmosios picos paragavo kur kas vėliau. Tik 1830 m. Neapolyje buvo atidaryta pirmoji picerija „Antica Pizzeria Port’Alba“, kuri iki šiol džiugina savo klientus. Šiandien tikra itališka pica gali mėgautis ir lietuviai – mūsų laukia picerijos Šiauliuose, Kaune, Vilniuje ir kituose miestuose.

Garsi „Margaritos“ picos kilmės istorija. Teigiama kad maždaug 1890 m. po Italija keliaujant karalienei Margaritai, valstiečiai pasiūlė valdovei paragauti gabalėlio picos. Šioji picą taip pamėgo, kad netrukus pasisamdė asmeninį kepėją, kuris jai ruošdavo išskirtinius patiekalus. Vieną kartą kepėjas picą pagardino iki tol neragautu įdaru – pomidorais, mocarelos sūriu ir bazilikais. Ši pica taip patiko karalienei, kad buvo pavadinta jos vardu ir netrukus tapo žinoma visoje Italijoje. „Margarita“ tapo itališkos picos standartu. Ši pica kepama itin atidžiai ir laikantis visų būtinų reikalavimų. Paplotėlis privalo būti apvalios formos, o visa pica turėtų būti kepama malkomis kūrenamoje krosnyje, pagamintoje iš akmens. Temperatūra turėtų siekti maždaug 490°C. Iki šios temperatūros įkaitintoje krosnyje picą reikėtų kepti pusantros minutės. Tešlai turėtų būti naudojami tik kvietiniai miltai, vanduo ir žiupsnelis druskos. Suformuotas tešlos paplotėlis turėtų būti 3 mm storio ir maždaug 35 cm skersmens.

Nors prabėgo keli šimtai metų nuo pirmosios picerijos įsteigimo, neapoliečiai iki šių dienų vertina tradicinę itališką picą ir rūpestingai perduoda receptą iš kartos į kartą. Pačios žymiausios Neapolio picerijos daugelį metų kepa tik kelių rūšių originalias picas, žavinčias viso pasaulio gurmanus. Tai „Marinara“ pica, kurią sudaro jūrų gėrybės, ir žymioji „Margarita“ pica, kurios pagrindinis ingredientas yra mocarelos sūris.