Krepšinis – daugiau verslas, ar nacionalinis pasididžiavimas?

krepšinisLietuvoje taip jau susiklostė politinė ir istorinė situacija, kad krepšinis buvo tapęs laisvės siekimo ir pasipriešinimo totalitariniam rėžimui įrankiu. Atrodo, kad priešiškumas tarp „Žalgirio“ ir „CSKA“ susiformavo netyčia, dėl sportinių interesų, siekio nugalėti ir parodyti visam pasauliui, jog krepšininkai Lietuvoje yra iš tiesų geri. Dabar situacija yra panaši, tačiau jau ne iš ideologinės pusės, o iš verslo. „CSKA“ klubas turi neribotą biudžetą, gali nusipirkti geriausius Europos krepšininkus, tuo tarpu „Žalgiris“ lipa iš finansinės duobės ir šį sezoną remsis nebrangiais jaunais krepšininkais…

Kyla klausimas, kas krepšinis lietuviams yra dabar? Vis dar nacionalinis pasididžiavimas, ar tik grynas verslas. Juk nereikia Maskvai įrodinėti, kad nors ir biedni, bet galime žaisti krepšinį – per pastaruosius 10 metų Rusijos klubai dažnai laimėdavo ir pralaimėdavo Lietuvos klubams, tad jau dabar skaičiuojami tarpusavio mačų rezultatai ir vedama savotiška statistika.

Sportas verslu tapo tada, kai išsivystė reklamos rinka. Tai nutiko XX amžiaus pradžioje JAV. Sportininkai tapo žvaigždėmis, tad verslo struktūros siekė gauti jų rekomendacijas pirkti produktus ar pasinaudoti paslaugomis. Paplito kortelės su sportininkų atvaizdais, kurios buvo platinamos kartu su įvairiais produktais, vėliau sportinkų veidai pateko į spaudą. Atėjus televizijai, sportas tapo didžiausiu reklamos užsakovų partneriu. Juk nieko nėra paprasčiau, kaip paprašyti žinomo sportininko pasakyti, kad jis skutasi tik su tais peiliukais, geria tik tą pieną ar net rūko tik tas cigaretes…

XXI amžiuje krepšinis tampa dar didesniu verslu ne tik dėl reklamos galimybių ir rėmėjų logotipų ant marškinėlių bei įvairių socialinių akcijų. Tiesa, su futbolu jam lygintis dar nėra galimybių. Futbolas yra tokia didelė verslo struktūra, kad krepšinis prieš jį atrodo, kaip siuvėjas prieš milžiną. Dėl to kai kuriuos verslo principus krepšinio funkcionieriai kopijuoja iš futbolo. Tai atsispindi tarptautinių turnyrų organizavime, į kuriuos pakviečiamos tokios komandos, kurios ne tik gerai žaidžia krepšinį ir turi gilias tradicijas, bet ir sumoka nemenkas sumas organizatoriams. Lietuva vietą turnyre pirko už pusę milijono eurų, kuriuos „paskolino“ rėmėjai. Dabar Lietuvos krepšinio komandos piktinasi, kad į prestižinį klubinį Eurolygos turnyrą papuolė visiškai krepšinio pasaulyje nežinomos komandos, pavyzdžiui Miuncheno „Bayern“. Ne, tai ne futbolo komanda, tai ir krepšinio komanda, žaidžianti Vokietijos BBL lygoje ir užimanti 4 vietą. Ne visi lietuviai žino, kas šiais metais laimėjo 4 vietą LKL, ką jau bekalbėti apie tai, kad tokia komanda gavo vardinį pakvietimą žaisti Eurolygoje. Tai verslo peripetijos, kurios neturi nieko bendro su nacionaliniu pasididžiavimu. Apmaudu, kad krepšinis tapo nesubalansuotos verslo įtakos epicentre.